Alaus sapnas

Antras ištyrinėtas Kauno baras buvo Alaus sapnas/smuklė Kaune. Ten vyko alaus kolekcionierių susitikimas, kur pagaliau turėjau garbės gyvai susipažinti su Vidu Valiunu bei Egidijumi Petruliu. Net neįsivaizdavau iki to laiko, kokias kolekcijas žmonės turi įvairios alaus atributikos: bokalai, padėkliukai, marškinėliai, kortos, etiketės, buteliai ir dar daug visko… O paklausus, kiek tokie daiktai kainuoja, tai pagalvoji, kad alaus virimas yra gana pigus hobis. Pats baras turi nemažai kranų iš kurių bėga įprastos Lietuvos mažųjų daryklų alaus rūšys. Sienos, lubos išduoda, kad baro šeimininkas taip pat yra alaus atributikos fanas. Aptarnavimas, švelniai tariant, nesužavi… Vos ne nori alaus, tai pats imk įsipilk, susimokėk ir neužmiršk išsiplauti bokalo. Keista, kad tokio aptarnavimo įstaiga dar laikosi. Ar tiesiog mes užtaikėme ne ant tos kojos atsikėlusio barmeno? Išgeriame po bokalą (tikrai gero alaus) ir nenorėdami gaišinti savo buvimu savininko iškeliaujame. (Vidas pasisiūlo pabūti gidu, parodo „special“ salę, papasakoja su kokia aistra žmonės domisi alaus atributika, kokias kolekcijas turi, kolekcionavimas įgavo kitą prasmę). Tas entuziazmas vertas viso didelio atskiro įrašo (kada nors).