Žalvarinis

Mintys apie gerus dalykus

Lietuviško vyšninio alaus ragavimai

Kadangi Lietuvą pagavo vyšninio alaus manija, tai neatsispyriau ir aš jų visų paragauti. Apie Kriek terminą nerašysiu, nes nuo to jau sprogsta alaus gurmanų blog’ai ir nebenoriu kartotis. Maža pastabėlė, kad degustuojant nevertintas alaus atitikimas stiliui. Tiesiog juos lyginau pagal etiketėje nupieštą (paminėtą) ar kitaip įvardytą uogų karalienę VYŠNIĄ.

Pirmasis ragaujamasis buvo užsientis – Porter Kirsch (jo galite įsigyti Vilnius Beer Museum). Tiesiog pasirinktas kaip nulinis alus. Pats tamsiausias, kaip ir turėtų atrodyti proteris su nedidele puta. Vos vos pašildžius taurę atsiskleidžia puikiai persipynęs salyklo ir vyšnių kvapas, atrodo tarsi vienas be kito negalėtų egzistuoti. Su pirmu gurkšniu jaučiamas degintų salyklų kartumas ir tik po antrojo burną užlieja neerzinantis TIKROS vyšnios skonis. Poskonyje lieka malonus kartumas. Šaunu, kad vyšnios neužgožia alaus.

Antrasis degustacijoje jau pasiruošęs – Meister Vyšnių Kriek. Spalva šiek tamsesnė už gerai skiestą mokyklos kompotą, puta nepaprastai greitai dingsta. Kvapą sunku apibūdinti įprastais alaus vertinimo terminais. Taigi… Smegenys tiesiog duoda signalą, kad alus (galimai galėjo) būti virtas virš deginamų padangų (padangų ir būrėjo iš vyšnios šakelių sumestų barikadų), vyšnios bando prasiskverbt pro jas, bet padangų kvapas tvirtas! Skonis lyg gertum išsivadėjusį labai skiestą limonadą, jokio poskonio… Ant etiketės galėtų rašyt ne sunokusių vyšnių, o tiesiog prarūgusių vyšnių… Vienintelis alus, kurį pylėme iš skardinės.

Trečiasis – Kauno Alus Vyšninis. Šis alus buvo tamsiausias iš lietuviškų, karamelės spalvos, su nedidele puta. Aromate puikiai suderinti salyklo ir vyšnių aromatai, vienas su kitu nesipjauna. Kaunas atrodo bando skonyje parodyti neprinokusių vyšnių rūgštumą, kuris dera šiame aluje. Viskas lyg ir būtų gerai, bet poskonyje išlenda nemalonus labai jau bukas kartumas ir sujaukia visą buvusią harmoniją.

Ir paskutinis – Vilkmergės alus Vyšnių Kriek. Tai pirmasis pasirodęs ir užvedęs Lietuvoje vyšnių madą. Vilkmergės pati sodriausia spalva su taip pat nedidele puta. Aromate, skonyje, poskonyje paskęsti vyšnių sode. Bet be vyšnių ten daugiau rasti kažką sunku.

Apibendrinant visą degustciją: jei norėčiau vyšnių gėrimo rinkčiausi Vilkmergę, jei alaus, tai nesidairyčiau į lietuvišką produkciją ir pirkčiau šį ragautą Čekišką alų ar bandyčiau kitą užsienio produktą.

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

© 2019 Žalvarinis

Temą sukūrė Anders Norén