Ar gali šaukštas surūgusio alaus sugadinti medaus statinę?

Šiais metais ir vėl keliavome į Talino alaus festivalį. Kadangi Taline buvome penktadienio ryte, tai su geriausiu Lietuvos aludariu (red. past. Artūru Masiliausku), nusprendėme aplankyti šalia Talino esančią Ollenaut daryklą.  Ekskursiją Ollenaut‘e mums pravedė Ilmar, vyriausiasis aludaris. Visa aplinka nustebino savo kompaktiškumu, kiekviena vieta išnaudota tikslingai. Tarp pirmo ir antrojo daryklos aukštų puikuojasi įvairių aplankytų festivalių bei vietų taurės, o kiekvieną iš jų yra apraizgęs ne vienas pasakojimas. „Ofiso“ zonoje galima pamatyti ir nemažą skardinių kolekciją. Pabendravę, aptarę įvairius alkoholio įstatymus galiojančius Lietuvoje ir Estijoje, palikome Ollenaut daryklą ruoštis festivaliui.

Labai geras festivalio organizatorių sprendimas buvo savo bare išankstinius bilietus pakeisti į apyrankes ir festivalyje jau daryti dvi eiles – vieniems su bilietais ir kitiems, su iškeistomis apyrankėmis. Tai leido žymiai greičiau patekti į vidų. Jau besikeisdami bilietus supratome, kad mūsų reklama padarė teigiamą įtaką ir turbūt šiais metais festivalį aplankė didžiausias lietuvių desantas.

Ir pagaliau laikas keliauti į festivalį! Puikiai pasirinkome viešbutį, kuris įsikūręs vos trys minutės nuo veiksmo vietos bei apsuptas geriausių Talino barų. Tik patekus į festivalį puolėme ragauti aludarių, kuriuos buvo pasižymėję kaip „must“. Bet tai truko turbūt kokias 15 minučių ir po to pradėjome sutikti pažįstamus lietuvius, latvius, estus, ispanus…. Ir alaus ragavimus pakeitė bendravimas, dalinimasis įspūdžiais … Alaus kažkiek paragauta, daug pašnekėta. Ir atrodo dar iki sesijos pabaigos nemažai laiko, bet alus beveik visose daryklose pasibaigęs! Suprantu, kaip baigiasi Omnipollo alus (taip, galima jų nemėgti, galima juos mylėti, bet ką jie daro yra visiškai naujas trendas alaus pasaulyje, kurio taip tobulai dar niekas nepakartojo), bet kai baigiasi kitų daryklų, tai tikrai nesąmonė. Praeiti vos kelis žingsnius nepalietus kito žmogaus praktiškai neįmanoma (vyko malonus/nemalonus šiknatrinis). Tokios „artimo“ bendravimo 2017-aisiais tikrai nepatyrėme. Kažkaip keista, kai sumoki už visą esantį alų ir jis baigiasi labai greitai. Kalbant apie festivalio minusus, tai dar vienas dalykas tiesiog varė iš proto. Visi žinome, kad Talino vandentiekio vanduo atiteka iš ežero (Ulemistė) ir jo valymui naudojami gausūs chloro kiekiai. Pradžioje vanduo buvo paduodamas iš pirktų vandens butelių (kuriuos turbūt Lietuvoje turi kiekvienas ofisas), bet paskui tie buteliai tiesiog buvo pildomi iš čiaupo. Ir tada ragaudamas kiekvieną alų turėjai savo smegenis priversti eliminuoti chloro kvapą.

Ar šios problemos išmušė iš vėžių? Tikrai taip. Jei penktadienis buvo paskirtas daugiau mažiau bendravimui, naujų pažinčių mezgimui bei ramiam alaus ragavimui, tai šeštadienis buvo tikrai darbingesnis. Pradėjome greitąsias „must“ alaus bėgimo varžybas. Pasimėgavimą atidėjome į šalį. Nesmagus bėgimas. O ir vėl alus pasibaigė iki antros sesijos likus maždaug pusantros valandos! Antra sesija pasitikta su nekantrumu, bet atsiradus rankose jau daugiau taurelių, buvo užsiimta eilė prie Omnipollo, bendraujama su naujaisiais pažįstamais ir ragaujamas alus.

Ar šiais metais patiko festivalis? Be jokios abejonės, tai tikrai geras festivalis. Ar vyskime kitais metais? Tikrai dar reiks gerai pagalvoti…

Ar ko nors gaila? Tikrai taip. Jau ne vienus metus kvietėme Kauno beergeek‘us  atvykti į festivalį, o jiems atvykus, jautėmės ne kažkaip jiems rekomendavę…

Ar buvo naujų atradimų? Visi rusų daryklos AF brew alūs buvo labai gerai parinkti, aišku Omnipollo šerbetai ir vėl nubloškė labai labai toli, o nemaloniai nustebino Pracownia Piwa, sugebanti pasirodo pagaminti ir prasto alaus.