Žalvarinis

Mintys apie gerus dalykus

Bitter

Retai Lietuvoje sutinkamas stilius– Bitter. Arba Extra ordinary bitter, ekstra special bitter. Kas po šiais žodžiais slypi?

Šis stilius pradėjo formuotis XIX a. Anglijoje. Pradžioje „bitter“ tiesiog buvo naudojamas apibūdinti alaus kartumą, kuriame naudotas nemažas apynių kiekis. XX a. Pradžioje Anglijoje jau buvo išskiriamos dvi populiariausios rūšys – Mild (lengvas alus, kuriame dominuoja salyklinis skonis) ir Bitter. O po II pasaulinio karo „Biteris“ pradėjo išstumti iš barų Mild ale ir jau buvo pagrindinis alus. Kodėl? Nes po karo pradėjo atsigauti ekonomika, vyravo geresnės nuotaikos ir žmonės jau ieškojo ne pigumo (mild), o kokybės (bitter). Daugelis daryklų biterį jau pozicionavo kaip Premium klasės alų. Kai kurios daryklos dar siūlydavo stoutus ar paprastus lagerius, bet biteriai tiesiog užkariavo visą rinką. Tai pat daryklos juos filtruodavo, pasterizuodavo ir taip alus galėdavo keliauti po visą pasaulį reprezentuodamas Angliją. Vėlesniais laikais šį stilių dar labiau išpopuliarino CAMRA, kurie pradėjo kovą už cask‘us. CAMRA organizacijos paskatinti mažieji aludariai taip pat padėjo klientams siūlyti įvairių šio stiliaus variacijų.

Biteris yra laikomas craft revoliucijos tėvu. Net buvęs Brewer Association prezidentas Charlie Papazzian, paragavęs Brakspear Bitter Anglijoje, nustebo, kad toks silpnas alus gali būti toks kompleksiškas. Arba, kaip rašė Gareth Oliver, vos tik paragavęs biterio Anglijoje „Tai tiesiog buvo stulbinanti aromatų puokštė – žemė, ką tik nupjauta žolė, apelsinų uogienė ir kepama duona.  Tai buvo taip įdomu, kad negalėjau nustoti ragauti šio gėrimo…. nuo to ir prasidėjo mano alaus odisėja“. O ir pirmoji Anchor Brewing amerikietiška IPA (Liberty ale) buvo sukurta, būtent po įkūrėjo apsilankymo Anglijoje ir paragavus Keighley Pale ale (šiek tiek stipresnė ir aromatingesnė bitter versija).

Tačiau šiuo metu šis stilius jau nebeužima didelės dalies rinkos Didžiojoje Britanijoje. Bet beveik kiekviena darykla gamina bent vieną jo interpretaciją. Ir šiais laikais, biteris gali būti nuo aukso iki vario spalvos, nuo visiškai kartaus iki medaus saldumo, nuo sklindančių apynių kvapų iki visiškai vaisiškų esterių kvapų. Stiprumas taip pat labai varijuoja. Ir turbūt yra lengviau pasakyti, koks nėra šis stilius. Tai stilius su priešprieša įprastiems lageriams ir visiems hipsteriškams stiliams kaip double barrel aged cinamon IPA. Dėl to biteris tarp jaunimo jau nebėra toks populiarus.

O kokia situacija Lietuvoje? Tarpukariu dažnai daryklos kopijuodavo įvairias alaus šalis, tai ne išimtis buvo ir Anglija. Lietuviai ne tik sėkmingai buvo perėmę ir porterių madą, bet puikiai mokėjo atkartoti ir biterius. Kai kuriuose Lietuvos regionuose (kaimiškose vietovėse) aludariai gamindavo lietuvišką alų, kuris buvo panašiausias į biter stiliaus alų. Alus, turintis tuos žemiškus apynių aromatus, pakankamai kartus, bet ir išsaugantis tvirtą salyklinę bazę. Bet dabar, kaip ir Anglijoje, priblėso jų populiarumas, tad ir Lietuvoje turime tik vieną tokio tipo alaus atstovą.

Pilialaukio aludariai pristatė alų Perkus. Šviesiai geltonos spalvos, mažai gazuotas, pakankamai lengvas, bet ne skystas. Užsimerkęs ir pauostęs alų, nusikeli į ankstyvą pavasario pievą ir pasijunti tarsi braidytum po ją… Rekomenduojama alų ragauti iš „cask‘o“.

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

© 2019 Žalvarinis

Temą sukūrė Anders Norén