Kristall IPA? Naujas trendas?

Jau turbūt esame pripratę, kad daugelis alaus naujovių pasiekia mus iš kitos Atlanto pusės. Bet šį kartą mus pabandė nustebinti konservatyvieji vokiečiai. Nors dažniausiai amerikiečiai paima tradicinius vokiškus receptus, kaip pvz. weizen ir sukuria White IPA. O dabar atvirkščiai vokiečiai nusprendė, kad NEIPA stilius turi būti visiškai skaidrus.

Kristall IPA turi būti visiškai skaidri, tarsi vanduo. Bet privalo turėti tas vaisines natas, minkštumą… Jei Brut IPA dažniausiai naudoja enzimus norint suskaldyti cukrus iki mielėms palankių, tai Kristall IPA eina dar toliau…

Alaus daryklos gamindamos tokį alų salinimo metu deda melodino enzimų, kurie veikia tarsi katalizatorius fermentavimo metu. Tada melodino fermentai suskaldo Mailardo reakcijos paveiktą salyklą į smulkius fragmentus ir ištekanti misa atrodo tarsi vanduo, visiškai praranda savo spalvą.

Pirmieji šį metodą pradėjo naudoti, seniausios daryklos pasaulyje atstovai WEIHENSTEPHAN aludariai. Tai alus, kurio išvaizda primena vandenį, bet kai tai alus išduoda standi puta, tropinių apynių aromatai bei mielingas skonis. Daugiau informacijos čia.

Dar vienos svajonių atostogos Ispanijoje!

Žalvarinio komanda puikiai pailsėjo Ispanijoje. Suplanavome atostogas savarankiškai ir jos turėjo būti daugmaž ‘džiaugiuosi saule ir jūra, valgau, geriu, nieko neveikiu’… Na o bet tačiau..

Toliau skaityti „Dar vienos svajonių atostogos Ispanijoje!”

Craft Beer day 2018

Kauno miestas šiais metais tikrai negali skųstis renginių gausa. Gegužės viduryje alaus mylėtojus į Kauną sukvietė Aludarių taurė, o po kelių savaičių įvyko Genio alaus daryklos organizuojamas festivalis „Craft beer day“. Jau išvykdamas iš Vilniaus supratau, kad šventė bus neeilinė, traukinys buvo pilnas keliaujančių į šį festivalį ir visą kelią netilo įvairiausios diskusijos apie alų.

Atvykus į Kauną, pasitiko po dangų besiritinėjanti saulutė, kuri visą dieną šildė festivalio lankytojus ir tik baigiantis festivaliui, visus atgaivino lietus. Genyje mus pasitiko gausu būrys alaus mėgėjų, šiuolaikiška daryklos aplinka, maisto kvapai bei daug aludarių su savo alumi.  Alaus, kurio dar neragavome, festivalyje buvo labai mažai, na ir ko tikėtis, kai prieš mėnesį buvo aplankyti Talino bei Varšuvos festivaliai. Festivalį skyrėme bendravimui, atsipalaidavimui ir naujų pažinčių mezgimui. Nuostabi festivalio atmosfera, besišypsantys žmonės ir bendraujantys aludariai, ko dar galima norėti?! Labai smagu, kad Lietuvos nepamiršta ir aplanko geriausios kaimynų alaus daryklos bei tokie žinomi aludariai kaip To OL ar Munkebo. Atrodo tokiame festivalyje galėjo tiesiog jų alų pristatinėti importuotojai, bet atvyko ir patys aludariai! Taip pat galima buvo iš arti pabendrauti ir su Vilniaus alaus festivalio organizatoriais. O dar kiek kitų daryklų aludarių sutraukė šis mikro festivalis.

Gaila, tik kad nepavyko ilgiau sudalyvauti HOP DOC restorane vykusiame Afterparty. Bet traukinyje puikiai prasitęsė festivalis…

Ačiū visiems už kompaniją, ačiū Geniui už festivalio organizavimą.

Dar niekada nenuvylęs festivalis

Nebesuskaičiuojame kiek kartų teko lankytis Varšuvos alaus festivalyje, bet jis kiekvieną kartą pasitinka puikiu alaus pasirinkimu, nepretenzingu organizavimu bei fantastišku pažįstamų ratu.

Šiais metais festivalis buvo nukeltas visu mėnesiu vėliau, į patį gegužės galą. Gal tai atėmė šiek tiek šarmo, nes balandį pajausdavai įsišėlusį pavasarį, kurio dar nebūdavo Lietuvoje. Bet ir šį kartą pasitiko šiltas oras, daug braškių prekiautojų (8-12 zlotų už kilogramą). Taip pat smagu, kad užėjus į bet kokią mažą parduotuvėlę, joje rasi Lenkijos craft alaus scenos atstovų ir tau nereikia knistis kažkur į kitą miesto galą, kad jo įsigytum.

Festivalis vėl džiugino lenkų daryklų gausa bei alaus naujienų pasiūlymais. Kadangi iš eilės praleidome du Varšuvos festivalius, tai beveik visas alus buvo dar neragautas. Taip, tikrai ne visas alus stulbinantis, bet beveik visas buvo kokybiškas ir gerai išpildytas. Šiais metais įstrigo dvi daryklos Rockmill, kuri iki tol man nebuvo nei ragauta, nei girdėta. Pakankamai nauja darykla ir iškart šovė į aukštumas! Nuostabu!  Ir Nepomucen, kuri šiam festivaliui pateikė nuostabius savo kūrinius. Tai darykla, kuri šiais metais labai pakilo mano akyse, o dar jų Grodziskie su slyvomis… O kur dar kiti bandymai vaisius maišyti su alumi, kuriuose jauti tvirtą alaus stuburą ir malonias vaisiškas natas.  Taip pat šiais metais svečiais buvo pakviesti labai stiprūs alaus atstovai: Boon bei Founders. Taip pat prisistatinėjo ir keli Lenkijos alaus importuotojai, kuriuose pasaulinio lygio kūrinių galėjai įsigyti už lenkišką kainą….

Kas nuliūdino? Tai tik dviejų daryklų stenduose sugebėjau rasti Grodziskie stiliaus alų.

Viską sudėjus festivalis ir vėl buvo nuostabus, puiki įžanga į artėjančią vasarą, o dar apsilankymai parduotuvėse 102 ibu – piwa kraftowe dla smakosza ir Źródło Niebanalnych Piw i Alkoholi Lenkijos alaus scenos neleis pamiršti ilgą laiką, alumi mėgaujantis ir namuose. Na, ir svarbiausias Lenkijos apsilankymo tikslas – Biedronka – aplankyta!

Ar gali šaukštas surūgusio alaus sugadinti medaus statinę?

Šiais metais ir vėl keliavome į Talino alaus festivalį. Kadangi Taline buvome penktadienio ryte, tai su geriausiu Lietuvos aludariu (red. past. Artūru Masiliausku), nusprendėme aplankyti šalia Talino esančią Ollenaut daryklą.  Ekskursiją Ollenaut‘e mums pravedė Ilmar, vyriausiasis aludaris. Visa aplinka nustebino savo kompaktiškumu, kiekviena vieta išnaudota tikslingai. Tarp pirmo ir antrojo daryklos aukštų puikuojasi įvairių aplankytų festivalių bei vietų taurės, o kiekvieną iš jų yra apraizgęs ne vienas pasakojimas. „Ofiso“ zonoje galima pamatyti ir nemažą skardinių kolekciją. Pabendravę, aptarę įvairius alkoholio įstatymus galiojančius Lietuvoje ir Estijoje, palikome Ollenaut daryklą ruoštis festivaliui.

Labai geras festivalio organizatorių sprendimas buvo savo bare išankstinius bilietus pakeisti į apyrankes ir festivalyje jau daryti dvi eiles – vieniems su bilietais ir kitiems, su iškeistomis apyrankėmis. Tai leido žymiai greičiau patekti į vidų. Jau besikeisdami bilietus supratome, kad mūsų reklama padarė teigiamą įtaką ir turbūt šiais metais festivalį aplankė didžiausias lietuvių desantas.

Ir pagaliau laikas keliauti į festivalį! Puikiai pasirinkome viešbutį, kuris įsikūręs vos trys minutės nuo veiksmo vietos bei apsuptas geriausių Talino barų. Tik patekus į festivalį puolėme ragauti aludarių, kuriuos buvo pasižymėję kaip „must“. Bet tai truko turbūt kokias 15 minučių ir po to pradėjome sutikti pažįstamus lietuvius, latvius, estus, ispanus…. Ir alaus ragavimus pakeitė bendravimas, dalinimasis įspūdžiais … Alaus kažkiek paragauta, daug pašnekėta. Ir atrodo dar iki sesijos pabaigos nemažai laiko, bet alus beveik visose daryklose pasibaigęs! Suprantu, kaip baigiasi Omnipollo alus (taip, galima jų nemėgti, galima juos mylėti, bet ką jie daro yra visiškai naujas trendas alaus pasaulyje, kurio taip tobulai dar niekas nepakartojo), bet kai baigiasi kitų daryklų, tai tikrai nesąmonė. Praeiti vos kelis žingsnius nepalietus kito žmogaus praktiškai neįmanoma (vyko malonus/nemalonus šiknatrinis). Tokios „artimo“ bendravimo 2017-aisiais tikrai nepatyrėme. Kažkaip keista, kai sumoki už visą esantį alų ir jis baigiasi labai greitai. Kalbant apie festivalio minusus, tai dar vienas dalykas tiesiog varė iš proto. Visi žinome, kad Talino vandentiekio vanduo atiteka iš ežero (Ulemistė) ir jo valymui naudojami gausūs chloro kiekiai. Pradžioje vanduo buvo paduodamas iš pirktų vandens butelių (kuriuos turbūt Lietuvoje turi kiekvienas ofisas), bet paskui tie buteliai tiesiog buvo pildomi iš čiaupo. Ir tada ragaudamas kiekvieną alų turėjai savo smegenis priversti eliminuoti chloro kvapą.

Ar šios problemos išmušė iš vėžių? Tikrai taip. Jei penktadienis buvo paskirtas daugiau mažiau bendravimui, naujų pažinčių mezgimui bei ramiam alaus ragavimui, tai šeštadienis buvo tikrai darbingesnis. Pradėjome greitąsias „must“ alaus bėgimo varžybas. Pasimėgavimą atidėjome į šalį. Nesmagus bėgimas. O ir vėl alus pasibaigė iki antros sesijos likus maždaug pusantros valandos! Antra sesija pasitikta su nekantrumu, bet atsiradus rankose jau daugiau taurelių, buvo užsiimta eilė prie Omnipollo, bendraujama su naujaisiais pažįstamais ir ragaujamas alus.

Ar šiais metais patiko festivalis? Be jokios abejonės, tai tikrai geras festivalis. Ar vyskime kitais metais? Tikrai dar reiks gerai pagalvoti…

Ar ko nors gaila? Tikrai taip. Jau ne vienus metus kvietėme Kauno beergeek‘us  atvykti į festivalį, o jiems atvykus, jautėmės ne kažkaip jiems rekomendavę…

Ar buvo naujų atradimų? Visi rusų daryklos AF brew alūs buvo labai gerai parinkti, aišku Omnipollo šerbetai ir vėl nubloškė labai labai toli, o nemaloniai nustebino Pracownia Piwa, sugebanti pasirodo pagaminti ir prasto alaus.

Ollenaut iš Estijos

Įvairiuose festivaliuose dažnai tenka sutikti Ollenaut daryklą iš Estijos. Tai viena mano mėgstamiausių estų alaus daryklų, kuri niekada nepaliauja stebinti bei visad pasiūlo tikrai kokybiškus produktus.

Kas tie Ollenaut? Šią daryklą įkūrė Ilmar, buvęs namų aludaris. Estijoje jis jau nuo seno buvo laikomas namų aludarių guru. Jis rengdavo alaus ragavimus, degustacijas, mokė kitus atskirti įvairius alaus kvapus ir skonius bei vedė mokymus kaip gaminti alų. Jis virdavo 55 litrų talpos puode.  O kai per metus jis pagamino apie 2 500 litrų alaus, suprato, kad jau išaugo namų aludario marškinėlius. Taigi, su kolega Urmas, kuris rūpinasi alaus pardavimu, įkūrė Ollenaut. Jie sujungė du pagrindinius polius: komerciją ir aludarystę, kurie reikalingi sėkmingam daryklos vystymuisi.  Dabar Estijoje  Ollenaut alaus galima rasti tiek parduotuvėse, tiek baruose. Pirmais metais jie planavo pagaminti ir parduoti 30 000 litrų alaus, bet pardavė 100 000 litrų J, nes parduotuvės vis prašydavo daugiau jų alaus.  Alaus mėgėjams tai buvo tiesiog skonių sprogimas, po Saku ar LeCoq.

2013 metais pirmieji alaus buteliai pasiekė parduotuves bei barus. Ir jie nesismulkino su keliom alaus rūšim, o iškart pasiūlė pakankamai didelę skonių paletę. Ir galiausiai, turi nusistovėjusią apie 16 alaus rūšių kombinaciją, be to vis paruošia naujienų.

Visas Ollenaut alus yra parduodamas dažniausiai tik buteliuose, nes jie mano, kad būtent butelyje  alus geriausiai subręsta. Ant visų buteliukų išvysite tą patį personažą! Šiuo metu per metus pagamina apie 120 000 litrų alaus ir žadama stipriai plėstis.

O dabar jau galime pakalbėti ir apie jų alų.

KuukõndijaEspresso stout – visiška tamsuma užlieja taurę su didele tiršta puta. O jau skonyje ir aromate iškart jus uždominuoja kava, taip, ta mylima rytinė kava, kuri daugiau niekam neleidžia prasiskverbti. Nedidelis rūgštumas pradžioje ir puikus sausumas pabaigoje.

Must MariRussian imperial stout – dar viena tamsi bomba iš Ollenaut daryklos, kvapas jau nevienalytis, jaučiamos ir uogos, šokoladas, priskrudusi duonos plutelė, skonyje pasitinka saldumas susipinantis su džiovintais vaisiais. Kūnas tarsi raumeningo vyruko, o jausmas paragavus – tarsi apsvaigintas žavios moters.

IMPiAmerican Imperial stout – dar vienas juodas desantas taurėje, tik šį kartą jau su retesne puta. Jaučiama jau alkoholio, karamelės, degėsio natos. Alus turi rimtesnį kartumą, kuris nurėžia skonį tarsi kirviu.

Must Eksport Puidul Imperial Baltic porter – spalvos turbūt net nebereikia aprašinėti… Aromate labiausiai išsiskiria džiovinti vaisiai bei ąžuolo statinė gijos. Pasitinka džiovinti vaisiai, karamelinis saldumas, gale liekantis nedidelis kartumas. Dar viena viliokė, kuri jus puikiai apsuks aplink pirštą ir paliks lengvai apsvaigusį.

BrikettDark peated ale – Ir čia, jei parašyta, kad rūkytas alus, tai tikrai pajausite jo aromatą net būdami kitame kambaryje! Po namus pasklinda durpės, rūkyta mėsa, viskis, dirva… Paragavus šio alaus jums gali pasirodyti, kad vulkanas veržiasi burnoje, jausite ir durpes, dūmus… Prieš gerdami šį alų perspėkite draugus, kad jo paragavus jums gali iš nosies pradėti veržtis dūmai!

Taip stipriai Ollenaut pasiruošė žiemai! O kas pavasariui, kuris jau rodo savo liaunus ragelius?

Žmogšala V

Kartu su Lietuvos šimtmečio paminėjimu praūžė ir Žmogšala V. Po šio festivalio dažniausiai pasikraudavau daug teigiamų emocijų, tačiau šį kartą jaučiausi kaip būdamas šermenyse.

Pagal žmonių bei dalyvių kiekį, net sunku tai pavadinti festivaliu. Gal tai labiau draugų bei bendraminčių susirinkimas, kuriame buvo pakviestos kelios daryklos. Prieš festivalį netikėjau, kad visi norintys tilps į Alaus namus, bet žmonių buvo tikrai mažai ir Alaus Namai atrodė net tuštoki…

Šiame festivalyje Lietuvos publikai prisistatė šešios daryklos iš užsienio (Ollenaut, Vaat, Kolk, Indie Janis, Bakunin, Selfmade Brewery) bei vieni alaus importuotojai, barų savininkai, žinomi kaip Nisha. Jeigu seniau būdavo sunku išsirinkti, ką norėtum paragauti ir niekaip nespėdavai visko paragauti, tai šiemet visą alų galima buvo ramiai išragauti per vieną vakarą. O ir patys aludariai šią Žmogšalą pavadino, kaip prasčiausiai organizuotą festivąlį, kuriame jiems teko lankytis.

Kaip namų aludaris GiN pastebėjo, kad antrą Žmogšalos dieną ištraukė namų aludariai su savo stogą raunančiais eksperimentais, pasiūlę lankytojams virš 30 alaus rūšių. Tik ir vėl girdėjosi priekaištų iš lankytojų, kad nebuvo nuorodų, kur namų aludariai ir juos kai kurie atrado tik prieš pat renginio pabaigą…

Ar visa tai mane pritrenkė? Nemanau, neturėjau per didelių vilčių, kad bus labai galingas renginys. Ar nustebino? Tikrai taip, tokio chaoso tikrai nesitikėjau ir maniau, kad viskas bus šiek tiek geriau.

Ko galime laukti kitais metais? Manau Žmogšalos organizatoriams reiktų vėl susiimti ir pakilti kaip Feniksui iš pelenų bei grįžti į pirmųjų savo organizuotų festivalių lygį. Tada festivalis pritrauks ir žmonių, ir patys aludariai noriai į jį važiuos. O jei ne, tada manau ieškosime naujų alaus festivalių, kurių Lietuvoje ir aplink kiekvienais metais daugėja.