Kas tie Klausučiai daugeliui iškyla klausimas? Wikipedia pateikia tokį atsakymą: Klausučiai – kaimas Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Seniau Klausučiai garsėjo Mičiurino sodininkystės ūkiais, o dabar užsiminęs Vilniaus baruose apie Klausučius iškart išgirsi pagiriamąjį žodį „šešiukėms“ ar „Jurgiui“.
Apie ką čia aš? Taip, apie bravorą Klausučių alaus darykla (UAB „Armėniukas“), kuriame seniau gamino įvairius sirupus, o nuo 2001 m. nusprendė – užtenka su tais sirupais ir reikia gaminti alų! Aišku, pradžioje buvo pasirinktas paprasčiausias rinkos segmentas – tai žmonės, kuriems alus, svarbiausia, kad būtų stiprus! O kokios tada buvo etiketės – tikras grožis kaimo bernams (keletą pavyzdžių galite rasti čia http://daralaus.lt/Armeniukas/Armeniukas.html) . Ir verslas žmonėms sekėsi ir nereikėjo per daug galvoti, tiesiog gaminti alų. Tačiau 2013 metais Seimas išleido įstatymą, kuriuo įtvirtino nuostatą, jog nebegalima gaminti stipraus alaus ir pilstyti į 2 litrų butelius. Tuo metu šis įstatymas atrodė visiškai nelogiškas ir nesupratau jo naudos. Bet pasirodo nauda buvo! Ir net nemanau, kad kuris seimo narys įžvelgė būtent tokią naudą. Klausučių bravoras nusprendė visiškai persiorientuoti ir ieškoti naujų rinkų, pradėti gaminti alų, kuris turėtų išskirtinį skonį ir jį alaus gurmanai visada atpažintų. Pasak vyriausio aludario Gintauto nuo 2013 metų išvirę „Tamsusis 666“ ir Jugernborg alų bei savo girą, pradėjo važinėti po muges ir pristatinėti savo kūrinius kitiems. Vienu didžiausiu šios daryklos postūmiu tapo 2013 metais surengtas Amatų, muzikos ir alaus festivalis Pakruojo dvare bei jo alaus rinkimai, kur jų tamsusis lageris laimėjo antrą vietą, nusileidęs tik Pasvalio tamsiam alui. Tada jau įsijungė keli Alaus Brolija (LT) nariai, kaip pasakojo Rolandas Umbrasas, ir pradėjo savo mėgstamuose baruose siūlyti atsivežti jį į Vilnių, kaip alų, išsiskiriantį iš pilkos masės.
Vienas pirmųjų tai padarė Alaus kolonėlės savininkas Jonas, kuris pats prisimena, kaip per Kaziuką kalbino Klausučius savo alų vežti. O Pakruojyje ir kiti alaus mėgėjai pradėjo prašyti šio alaus Vilniuje, taip jis čia ir atsirado. Dabar Alaus kolonėlėje Jurgenborgo pilies alus patenka į trejetuką populiariausių alaus rūšių, o Ziedonis turi savo nišą tarp visų lietuviškų IPA ir pačiam Alaus kolonėlės savininkui Klausučių produkcija (ypač po patobulinimų) yra viena mėgstamiausių. Ypač Jonui įstrigo, kaip po paskutinės Pakruojo šventės atvykę jo nuolatiniai klientai pradėjo pasakoti apie kartų, aromatingą alų, kurį pilstė iš po prekystalio. Teko „priremt prie sienos“ Klausučių aludarį ir po savaitės jau Ziedonis bėgo Alaus kolonėlėje (jo Vilniuje berods galima įsigyti tik 2-3 vietose).
Visai neseniai Klausučiai išleido dar vieną alų- Klausučių IPA, kuris nėra tikslus Ziedonio analogas, pasak bravoro šeimininko, bet pakeisti apyniai (pridėta daugiau kilmingųjų apynių), truputėlį „sužaista“ su salyklu ir mielėmis.
Ar jau galima įvardinti Klausučių bravorą kaip naują craft alaus narį mūsų rinkoje? Mano nuomonė, kad taip, bet su išimtim. Daugelis alaus mylėtojų pastebi, kad žmonės nebijo pirkti brangesnių apynių (kas pvz.: Jurgenborg alų pavertė vienu geriausių lagerių ir Pakruojo šventėje alus laimėjo pirmą vietą šviesių lagerių kategorijoje, o Ziedonis pirmas specialios technologijos alus), jau turi net dvi IPA rūšis, bet kaip ir daugelis norėčiau dar daugiau eksperimentų, sezoninių alaus rūšių. Ir kiek teko girdėti, tai netrukus išvysime dar vieną naują alaus rūšį. Tai bravoras, kuris turi potencialo tapti dar vienu Lietuvos flagmanu. Kiek teko skaityti apie patį Klausučių miestelį, išsiaiškinau, kad ten dar vis gyvas obuolių ūkis, tai gal sulauksime iš Klausučių ir pirmojo lietuviško natūralios fermentacijos sidro?
Dar Klausučiams trūksta vieno tokio, galima sakyti, nedidelio dalyko, bet labai reikšmingo – reklamos! Tai, manau, visų mažųjų aludarių sopūlys. Iš kur sužinojau apie Klausučių IPA? Tiesiog parašęs pačiam aludariui paklausti ar tai tas pats Ziedonis? Turint savo FB puslapį tikrai nesunku parašyti „išleidome naują alų, jo galite paragauti ten ir ten. Panaudojame tokius ir tokius apynius, tokį salyklą. „ Ar kad baruose išplatinome naujus savo padėkliukus ir pan. Na, jei kritiką pradėjome, tai dar vienas yra alaus pavadinimai – Tamsusis 666 manau labai geras pavadinimas, tikrai netradicinis, bet Jurgenborgo ar pakeistas į Jurgenborgo pilies, Klausučių IPA kažkaip man atrodo visiškai neįdomus, per daug nuobodūs. Nereikia kurti istorijos, kur jos nėra. Reikia išmokti didžiuotis, kad esi jaunas bravoras ir moki puikiai virti alų.
O čia pateikiu blogerio Gedimino (Gin) nuomonę apie Klausučius:
Man atrodo, kad Klausučiai yra pavyzdys, kokia linkme turėtų judėti kai kurie mūsų „tradiciniai” bravorai. Tradiciniai rašau kabutėse, nes jie iš tikrųjų nėra tradiciniai. Visus mažuosius bravorus galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni tikrai turi kažką unikalaus: savo išskirtines mieles (A. Ūdrienė), išskirtinį receptą ( Čižo alus, Piniavos alutis ), tokie bravorai ir toliau turėtų laikytis savo krypties ir nieko nekeisti išskyrus geresnį marketingą. Tačiau yra kiti bravorai, kurie vadina save tradiciniais, bet verda vienodus beveidžius šviesiuosius lagerius arba piktnaudžiauja karameliniu salyklu virdami tamsiuosius. Jų istorija nesiekia net dešimties metų, receptai nėra išskirtiniai, todėl jie kaip tik galėtų užimti šiuolaikinio craft alaus nišą. Žinoma, nebūtina daryti alaus su gyvačių nuodais, kaip juokauja vienas gerai alaus pasaulyje žinomas žmogus. Galima būtų gaminti gerus visiems prieinamus stilius: porterį, stautą, IPA, Pale Ale, kvietinį – kurie, beje, buvo labai populiarūs pirmosios nepriklausomybės laikais. Nežinia iš kur atsirado mada tradiciniu vadinti lagerį, juk mūsų senoliai gamindavo alų su kepimo mielėmis, o tai yra viršutinio rūgimo mielės (saccharomyces cerevisiae).

P.S. Šito viso teksto mintis man kilo, kai Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalyje mačiau taip natūraliai besidžiaugiantį Gintą laimėjus net du medalius.